Keičiantis PUPP, VBE ir stojamųjų tvarkoms, kaip iš gausybės rago pasipylė nuomonių lietus: „nesąmonė“, „kam to reikia?“, „tai vaikų žalojimas“… Vis dažniau sakoma, kad „ir vėl reforma“, „kvaila reforma“, „išsiųsime paskutinius mokinius studijuoti užsienyje“ ir pan.

Aš ne apie tai, kad nuomonių dabar yra ir TURI būti įvairių, nes tik jos sąlygos diskusijas, kurios lems naujos tvarkos sėkmių ir tobulintinų aspektų analizę.

Ir ne apie tai, ar aš pritariu tiems pokyčiams, ar ne.

Šiuo metu man svarbiausias JAUNAS ŽMOGUS, kuris, dabar, girdėdamas įvairiausius viešus pareiškimus ir bauginimus, yra ne tik kad pasimetime, bet ir gyvena mūsų, suaugusiųjų žmonių, sukurtame baimės ir nepasitikėjimo burbule.

Apie ką aš čia? Tiesiog, kad diskutuodami apie tai, kas JO laukia, pirmiausia ir atsigręžtume į JĮ! Ir negąsdintume dabartinio dešimtoko ar vyresnio gimnazisto, o jam padėtume!

Padėtume susidaryti spragų likvidavimo planą, aptartume jauno žmogaus galimus karjeros posūkius ir alternatyvas ir, tiesiog – būtume šalia, sakydami, kad jo paties noras ir tikėjimas savimi gali padaryti stebuklus.

Ne, aš nesakau, kad reikia nieko nedaryti ir tikėtis stebuklingais, „iš oro“ nukrentančiais rezultatais.

Nesakau ir to, kad be įdėto darbo viskas bus pasiekiama lengvai.

Aš akcentuoju tai, kad jaunų žmonių asmeninių galimybių ir norų aptarimas dabar, įtampai tvyrant ore, yra būtinas.

Todėl nuoširdžiai kviečiu visus suaugusius ne tik prisiminti šiuo metu išgyvenamas dešimtoko ar abituriento emocijas, bet ir prisiimti asmeninę atsakomybę už šių jaunų žmonių įkvėpimą ir stiprinimą.

Vietoje verdikto, „dabar jau Tau bus!“, pamėginkime:

Apsilankyti su savo vaiku pas dalykų mokytojus. Kartu įvertinti turimas spragas, susidėlioti jų šalinimo planą. Taip. Tai gali būti nemalonu. Taip. Jūsų išgirsta informacija gali būti kiek kitokia, nei tikėjotės, bet juk svarbiausia – jaunas žmogus! Aptarę žinių koregavimo planą, patikėsite, kad viskas įmanoma. O gal… O gal išgirdę, kad jaunas žmogus talentingas visai kitiems, ne Jums svarbiems dalykams, nesugebėsite priimti kitokios nuomonės? Gal mes patys, suaugusieji, vis dar esame stipriai paveikti visuomenės stereotipų ar asmeninių nuostatų? O gal mums rūpi ne pats jaunas žmogus, jo įgimti talentai, o mūsų, suaugusiųjų (deja, dažnai – tėvų) svajonės, koks jis turėtų būti? Turėtų, o ne norėtų ir galėtų?

Kiekvienam jaunam žmogui, kuris nori tobulėti, labai svarbiais tampa laikas – kada jis mokosi ir erdvė – kur mokosi. Gal mes savo atžalą paverčiame namų tvarkytoju? Gal keliame kitus, suaugusiam žmogui būdingus reikalavimus? O gal mūsų tobula atžala lanko begalę būrelių, mokykloje turi begalę veiklų, kas natūraliai nebepalieka laiko mokslams? Laiko planavimas ir aptarimas yra ta sritis, ta erdvė, kur tėvų priežiūra yra labai svarbi. Ir nesakykite: „jis pats“, „jis jau suaugęs“. Prisiimkite atsakomybę kartu.

Niekas nevyksta be priežasties. Todėl… Ne „kodėl vėl neigiamas?“, „visų vaikai kaip vaikai, iš kur tu toks?“, bet – UŽ KĄ. Išsiaiškinkite tikrąsias priežastis. Ir ne smerkite, o vėl – būkite šalia tas priežastis šalinant.

„Nieko iš tavęs nebus“, „amžinas nevykėlis“ – tokios frazės stiprina jauno žmogaus nepasitikėjimą ir nusivylimą. Jei mes, suaugusieji, išgirdę komplimentą ir išreikštą pasitikėjimą mumis, jaučiamės motyvuotesni, tai ir jaunam (o ypač jaunam!) žmogui tai – būtinybė! Šalia Jūsų bręstanti asmenybė yra verta pasitikėjimo ir pagyrimų. Bet ar dažnai tai, mes, suaugusieji, darome? Šalia Jūsų esantis jaunas žmogus yra ne Jūsų nuosavybė, o turintis teisę į savo gyvenimą jaunas žmogus. Tėvams suteikta privilegija palydėti jauną asmenybę savikūros keliu. Privilegija, o ne teisė teisti.

Ir dar. Kada paskutinį kartą su savo jaunu žmogumi kalbėjotės apie jo savijautą, jo svajones? Kada paskutinį kartą, be moralų, išklausėte apie jo iškrėstą kvailystę? Kada…

Tikiu, kad neseniai!

Tikiu, kad viską, ką paminėjau, kiekvienas Jūsų praktikuoja.

Ir praktikuoja dažnai, kas yra laaabai gerai, nes tuomet esate tie, kurie realiai padeda savo jaunam žmogui suprasti, kad ne nuo gąsdinančių žinučių internetiniuose portaluose, dienraščiuose ar TV transliacijose apie atsinaujinusiais PUPP ir VBE priklauso jo laimėjimai ar pralaimėjimai.

Tikiu, kad apie naują reformą išgirdęs Jūsų vaikas, kartu su Jumis kūrybiškai susidarys savo veiksmų planą „kaip veikti ir įgyvendinti savo svajonę“, o ne taps ta visuomenės dalimi, kuri tyliai kartos „kitiems gerai, o už ką man tai?“.